Koncerno „Achemos grupė“ įmonės mini 10-ąsias dr. Bronislovo Lubio mirties metines

Lygiai prieš dešimt metų Lietuva neteko ypatingos asmenybės – dr. Bronislovo Lubio. Daugiau nei 40-mt koncernui „Achemos grupė“ priklausančių įmonių kolektyvai pagerbė šviesaus atminimo Prezidentą tylos minute ir dalijosi prisiminimais apie šią iškilią asmenybę. 

Visiems buvo didis autoritetas

Dr. B. Lubys buvo ne tik sėkmingas verslininkas. Jis aktyviai dalyvavo šalies politiniame gyvenime, buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas.

Visuomenėje Koncerno „Achemos grupė“ Prezidentas buvo žinomas ir kaip technikos mokslų daktaras, Kauno technologijos universiteto ir Klaipėdos universiteto garbės daktaras, docentas, Jonavos, Plungės ir Druskininkų garbės pilietis, Lietuvos kultūros ir mokslo mecenatas. B. Lubio gyvenimas iš tiesų buvo turtingas.

Tačiau nei užimamos pareigos, nei statusas visuomenėje nepakeitė jo asmenybės. Įmonės „Achema“ generalinis direktorius Ramūnas Miliauskas atsimena, kad gamykloje nebuvo nei vieno darbuotojo, kurį sutikęs B. Lubys nepaspaustų rankos, nepakalbintų. Todėl, kol nueidavo iki savo kabineto, gerokai užtrukdavo.

„Net kai jau dirbo Koncerne, Prezidentas nebuvo atitrūkęs nuo gamyklos gyvenimo. Kartą per savaitę jis atvažiuodavo dirbti į Jonavą. Tuo metu buvau gamybos direktoriaus pavaduotojas, todėl ne kartą teko susitikti ir aptarti svarbiausius klausimus“, –  prisimena R. Miliauskas.

Pasak jo, B. Lubys buvo ištikimas savo įgytai inžinieriaus profesijai. Jis domėjosi naujausiomis technologijomis ir kaip jas galima būtų pritaikyti pramonėje. Nors tuo metu R. Miliauskas buvo jaunas specialistas, Prezidentas su juo diskutuodavo kaip su sau lygiu.

„Jis turėjo ypatingą būdo bruožą – labai mėgo konkretumą. Jeigu užduodavo klausimą ar duodavo užduotį, reikėdavo atsakymus arba savo siūlymus pateikti aiškiai ir argumentuotai. Jis išklausydavo ir nedelsdamas priimdavo sprendimą, retai dvejodavo“, – pasakoja R. Miliauskas.

Koncerno „Achemos grupė“ dukterinės bendrovės „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ (KLASCO) generalinis direktorius Vytautas Štumbergas B. Lubį atsimena nuo pat vaikystės. Jie buvo ne tik kraštiečiai, abu kilę iš Plungės, bet ir kaimynai.

„Bronislovas man buvo kaip mokytojas. Iš jo galėjau gauti atsakymą ar patarimą bet kokiu man rūpimu klausimu. Jis buvo tas žmogus, kuris, pasidomėjęs mano ateities vizija, nukreipė profesiniu keliu. Už tai jam būsiu dėkingas visą gyvenimą“, – sako V. Štumbergas.

Po studijų keliai atvedė į Jonavą

Dr. B. Lubys gimė 1938 metų spalio 8 dieną Stefanijos ir Apolinaro Lubių šeimoje, Plungėje. Baigęs mokyklą, 1957-aisiais jis įstojo į Kauno politechnikos instituto (dabar KTU) Statybos fakultetą mokytis civilinės ir pramoninės statybos. Vėliau, suabejojęs savo profesijos pasirinkimo tikslingumu, perėjo studijuoti į Chemijos fakultetą.

Po studijų B. Lubio keliai jį atvedė į Jonavą. Tuo metu prasidėjusi būsimos „Azoto“ gamyklos statyba buvo didelis iššūkis ne tik Jonavos gyventojams, baldininkams, bet ir visai Lietuvai. Jaunas specialistas netruko aklimatizuotis šioje iššūkių erdvėje, nusprendęs siekti profesinės karjeros itin sudėtingoje technikos ir technologijų srityje.

Po kelerių metų B. Lubys buvo paskirtas Gamybos skyriaus vadovu, o dar po trejų – „Azoto“ vyriausiuoju inžinieriumi. 1985-aisiais B. Lubys tapo gamyklos generaliniu direktoriumi.

Jo vadovaujama įmonė tapo viena stambiausių visoje SSRS ir persivadino į gamybinį susivienijimą „Azotas“. Dėl asmeninių B. Lubio ryšių ir pastangų „Azotas“ 1989 m. buvo priimtas į Tarptautinę trąšų gamintojų asociaciją (IFA). Taip gamyklai pavyko išeiti į tarptautinius vandenis anksčiau, nei buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė.

Aktyviai dalyvavo politikoje

1989 metais prasidėjęs Sąjūdžio judėjimas į politinį kelią pastūmėjo ir B. Lubį. 1990 m. jis buvo išrinktas į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. 1990 m. kovo 11 d. B. Lubys buvo vienas Aukščiausiosios Tarybos narių, balsavusių už Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

Pasibaigus Aukščiausiosios Tarybos kadencijai, B. Lubys ketino pasitraukti iš aktyvios politikos. Vis dėlto tuo metu Prezidento pareigas ėjęs Algirdas Mykolas Brazauskas 1992 m. gruodį dr. B. Lubį paskyrė Ministru Pirmininku.

Ministrai, dirbę B. Lubio vadovaujamoje Vyriausybėje, prisimena jį kaip reiklų, įžvalgų vadovą, puikų diplomatą.

Atsistatydinus dr. B. Lubio vadovaujamai Vyriausybei ir patvirtinus naują, „Azoto“ generalinis direktorius tuoj pat grįžo į Jonavą. 1994 m. balandžio mėnesio pabaigoje Centrinė privatizacijos komisija patvirtino Jonavos „Azoto“ pardavimą.

Konkurso nustatyta tvarka įmonę nupirko joje dirbusi trisdešimties asmenų grupė, parengusi geriausią verslo planą. Didžiausią akcijų paketą įsigijo gamyklos generalinis direktorius B. Lubys. Tais pačiais metais gamyklos pavadinimas pakeistas į AB „Achema“.

Gamykla vėliau išaugo į vieną didžiausių verslo grupių Lietuvoje, apimančią chemijos pramonės, žemės ūkio, uosto krovos ir logistikos, inžinerinių, remonto, draudimo, fizinės saugos, pakuočių pramonei gamybos, žiniasklaidos bei kitas sritis.

Ir gamybininkas, ir mokslininkas, ir dėstytojas

Šiandien apie Kovo 11-osios Akto signatarą kalbama daugiausia tik kaip apie daug pasiekusį verslininką ir įtakingą politiką. Kur kas rečiau užsimenama, kad jis buvo ir mokslo žmogus, sugebėjęs praktiką derinti su teorija, gamyboje įdiegti išradimus.

B. Lubys buvo Kauno technologijos universiteto ir Klaipėdos universiteto garbės daktaras. Jo nuopelnai chemijos mokslui yra neginčijami ir palankiai vertinami. Jis yra daugiau kaip 50 išradimų autorius, apsigynė daktaro disertaciją, KPI jam suteiktas docento laipsnis. Jis buvo įvairiapusis: ir gamybininkas, ir mokslininkas, ir dėstytojas.

Įmonės KLASCO vadovas V. Štumbergas sako, kad B. Lubys išsiskyrė ne tik savo intelektu, erudicija, bet ir darbo etika.

„Aš iki šiol prisimenu, kaip jis man pirštu pabaksnodavo į petį ir sakydavo: išlik žmogumi. Jis mane vis pamokydavo, kad jeigu nori būti geras specialistas, geras vadovas, su visais turi elgtis vienodai – tiek darbininkais, tiek aukščiausio lygio vadovais. Jis ne tik mokė, bet ir pats taip elgėsi. Kiekvienas būdamas šalia jo jautėsi svarbus ir reikšmingas“, – prisimena V. Štumbergas.

Pasak jo, dr. B. Lubys visuomet turėjo ypatingą ryšį su įmonės „Achema“ veteranais. Galbūt dėl šios priežasties, net ir po dešimties metų, buvę kolegos savo prisiminimuose jį mini pačiais šilčiausiais žodžiais.

Veteranų atsiminimuose – išskirtinis vadovas

Zdislavą Korganą prisiminimai su dr. B. Lubiu sieja nuo pat pirmojo amoniako cecho laikų, 1965 metų. Veteranas jį prisimena kaip reiklų, energingą vadovą, įsiklausantį į kito nuomonę ir randantį išeitį iš sudėtingiausios situacijos

„Jis visuomet laikėsi duoto žodžio, buvo punktualus, todėl ir mes visi, kurie buvome jam pavaldūs, stengėmės  dirbti panašiai – kad išlaikytume duotą žodį, būtume punktualūs, kad užduotys visad būtų įvykdytos laiku“, – pasakoja Z. Korganas.

50 metų įmonėje „Achema“ vairuotoju pradirbęs Stanislovas Vilkas prisimena, kad skubant į susitikimus nei karto nėra tekę vėluoti – dr. B. Lubys savo laiką planuodavo preciziškai.

„Šis žmogus buvo vienas didžiausių mano autoritetų. Dirbti drauge su B. Lubiu man buvo šventė. Jis neabejotinai buvo vadovo etalonas: išmintingas, verslus, aštraus proto, bet tuo pačiu be galo žmogiškas, rūpestingas ir žemiškas“,  – pasakoja S. Vilkas.

Per 40 darbo metų ne viename skyriuje bei pareigose save išbandęs Antanas Kazlauskas iki šiol atsimena, kaip B. Lubys sumaniai darbuodavosi su komanda – visada pagarbiai išklausydavo kitų specialistų nuomonę, greitai įvertindavo situaciją ir mokėdavo iškart priimti reikiamus sprendimus.

„Jei kasdieniuose gamyklos procesuose iškildavo kažkokių nesklandumų, pastabas visada išsakydavo labai ramiai. Buvo reiklus, tačiau tą reiklumą puikiai suderindavo su draugiškumu. Kiekvienam vadovui būtų labai daug ko iš jo pasimokyti“ – neabejoja „Achemos“ veteranas.

Jam antrina ir Chemikų veteranų klubo pirmininkė Joana Tatarūnienė. Moteris pasakoja, kad anuomet jai, jaunai specialistei, tuometinis direktorius B. Lubys buvo ne tik vadovas, bet ir kaip vyresnis draugas ar tėvas.

„Eidavau pas jį kaip pas tėvą kažko paprašyti, pasiaiškinti, pasiguosti. Visą savo likusį gyvenimą būsiu jam dėkinga už visas pamokas, kurias jo dėka išmokau“, – sako ji.

42-ejus metus gamykloje išdirbęs Jonas Padvaiskas prisimena, kad jeigu pas B. Lubį į kabinetą ateidavo su klausimu, visuomet išeidavo su konkrečiu atsakymu.

„Jis labai vertino savo žmones, personalą. Net pačiais sunkiausiais įmonei laikais pabrėždavo, kad įrengimai ir liks įrengimais, o patys svarbiausi yra darbuotojai – be jų ir įrengimai neturės jokios vertės. Tad dirbdami su juo jautėmės mylimi ir vertinami“, – sako J. Padvaiskas.